Jei labradorai vadinami „displazijos veisle“, tai australų aviganiai, neretai, – „akių“ veisle. Todėl renkantis šunelį labai svarbu įsitikinti kad jo tėvai neturi genetiškai pernešamų ligų, kurios gali išprovokuoti aklumą, kurtumą ar epilepsijos priepolius šuneliui visiškai subrendus ir pradėjus džiuginti šeimininkus išmoktais triukais ar manieringa elgsena.

 

Displazija

Šunų klubo sąnario displazija yra paveldima patologija, dėl kurios šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama iš klubaduobės ir vystosi sąnario nestabilumas ir uždegiminiai pakitimai.

Klubo sąnario displazija pirmą kartą aprašyta 1935m Schnell. Laikoma, kad tai yra dažniausias paveldimas ortopedinis šunų susirgimas. Šio susirgimo ekspresyvumas (genetinis reiškinys – geno lemiamo požymio intensyvumas) skiriasi įvairiu laipsniu kiekviename individe ir gali sąlyginai priklausyti nuo aplinkos poveikio. Dėl klubo sąnario displazijos šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama iš gūžduobės ir gali vystytis sąnario išnirimas bei osteoartritas.

Patologija nustatoma atliekant rentgeno tyrimą. Diagnozuoti sąnario displazijai būdingi pakitimai yra negrįžtami.

Alkūnės sąnario displazija Europoje, JAV ir Australijoje dažniausiai serga šių veislių šunys: retriveriai (auksaspalviai ir Labradoro), vokiečių aviganiai, rotveileriai ir Berno aviganiai, rečiau – čiau-čiau, basetai.

Susirgimo priežastis nėra visiškai žinoma, nors svarbus vaidmuo tenka genetiniams faktoriams, susijusiems su sparčiu didelių veislių
šunų augimu. Šunims, kurie sveria mažiau nei 25kg, ši patologija nustatoma retai. Patinai, kurie auga greičiau nei patelės, serga 2-3 kartus dažniau. Toje pačioje vadoje augantiems šuniukams sąnario displazija dažniau nustatoma greičiau augantiems šuniukams. Šunų veislės, kurios greitai auga ir yra gausiai šeriamos, turi didesnį polinkį sirgti alkūnės sąnario displazija.

Rentgeno tyrimą reikia atlikti visiems vyresniems nei 12 mėnesių amžiaus šuniukams, kuriuos numatoma naudoti veisimui. Rentgeno nuotraukos turi būti identifikuojamos, nes gali būti reikalingos siekiant nustatyti galimą veisimui naudojamų šunų alkūnės sąnario displazijos paveldimumą. Atsižvelgiant į rastus pokyčius rentgenogramoje yra skiriama laipsniai:

Alkūnės sąnariui

 

  • (0) – Nėra alkūnės sąnario displazijos;
  • (1) – Lengva alkūnės sąnario displazija;
  • (2) – Vidutinė alkūnės sąnario displazija;
  • (3) – Sunki alkūnės sąnario displazija.

Klubo sąnariui

  • (A) – Norma;
  • (B) – Minimalūs pakitimai klubo sąnaryje;
  • (C) – Lengva klubo sąnario displazija;
  • (D) – Vidutinė klubo sąnario displazija;
  • (E) – Sunki klubo sąnario displazija.

 

HSF4

Paveldimos kataraktos genas – tai genas įtakojantis akies audinio irimą taip užnešant akies lęšiuką,ko pasekoje šunelis negali aiškiai matyti, o sunkiais atvejais šunelį ištinka aklumas.

CEA

Kolių akių anomalijos – tai genetinė liga, kurią sukelia netinkamas akies vystimasis, galintis privesti net iki aklumo.

PRA

Progresuojanti tinklainės atrofija – tai yra genetinė akių liga, kurios metu pažeidžiama tinklainė, vystosi tinklainės receptorinių ląstelių atrofija. Liga paveldima autosominiu recesyviniu būdu, išskyrus senuosius anglų mastifus ir bulmastifus, kurie liga perduoda autosominiu dominantiniu keliu bei Sibiro haskius ir samojedus, pas kuriuos ligos perdavimas susijęs su X chromosoma. Klinikinis vaizdas varijuoja nuo aklumo naktį (vištakumas), esant blogam apšvietimui (lengvos formos atveju) iki visiško aklumo esant bet kokiam apšvietimui, tiek dieną, tiek naktį (pažengusios ligos metu). Patologija atsiranda abiejose akyse vienu metu. Vyzdžiai dažniausiai būna išsiplėtę ir savininkai pastebi šuns akių „blizgėjimą“. Kai kuriose veislėse liga prasideda ankstyvame amžiuje (miniatiūriniai šnauceriai, koli, airių seteriai ir kt) dėl anomalaus ar sutrikusio fotoreceptorių vystymosi. Kitų veislių atveju (labradoro retriveriai, miniatiūriniai pudeliai, anglų ar amerikiečių kokerspanieliai ir kt) liga prasideda tik suaugusių amžiuje. Labradoro retriveriams naktinis aklumas stebimas 4-6 metų amžiuje, kuris pereina į visišką aklumą suėjus 6-8 metams. Retriveriams labiau būdinga centralizuota ligos forma, kuomet gana ilgai (kelis metus) išlieka periferinis regėjimas, tačiau yra gana ankstyvas centrinio regėjimo praradimas. Liga diagnozuojama oftalmoskopinio tyrimo metu. Visais atvejais, progresuojant ligai, šuo tampa aklu, ir laiko tarpas nuo ligos diagnozavimo iki apakimo yra individualus, tačiau trunka mažiausiai apie 6 mėnesius. Nors specifinio šios ligos gydymo nėra, tačiau literatūroje rekomenduojamas maistas, gausus antioksidantų, kuris galėtų sulėtinti ligos progresavimą. Dauguma šunų oftalmologų tokioms priemonėms prieštarauja dėl mokslinių tyrimų stokos.

MDR1 

MDR1 genas (multidrug resistance gene) koduoja transmembraninio P-glikoproteino sintezę, kuris, atsakingas už toksinų ir endogeninių metabolitų išnešimą iš ląstelės. MDR1 genas yra atsakingas už smegenų apsaugą nuo potencialiai kenksmingų cheminių medžiagų. Kai MDR1 genas mutuoja yra sukeliamas jautrumas ivermektino loperamido, ir kitoms vaistų grupėms. Tokiu būdu gyvūnas negali pasalinti tam tikrų kenksmingų medžiagų iš smegenų kas sukelia toksinų sankaupas. Dėl šių sankaupų gali prasidėti traukuliai, ataksija ar net ištikti mirtis.

Nors paskutiniu metu vis daugiau šuniukų, kurie buvo ištirti, kad nėra paveikti šio geno, invermektino vaistams būna alergiški. Plačiau apie tai galite paskaityti ČIA

Degeneratyvinė mielopatija (DM)

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „degenerative myelopathy australian shepherd“

Kas tai yra degeneratyvinė mielopatija (DM)?
Degeneratyvinė mielopatija – tai progresuojanti stuburo smegenų liga, kuri išsivysto vyresnio amžiaus šunims. Ši liga pasižymi užslėpta pradžia, kuri dažniausiai pasireiškia, kai šuniui būna 8-14 metų. Ji prasideda kaip koordinacijos sutrikimas (ataksija – ataxia angl.) galinėse galūnėse. Ligos paveiktas gyvūnas svirduliuos vaikščiodamas, gali pariesti ar net vilkti pėdą. Tai gali prasidėti vienoje galinėje galūnėje ir vėliau apimti kitą. Ligai progresuojant, galūnės tampa silpnos, šuo pradeda lenktis per nugarą, pradeda sunkiai išlikti stovimoje pozicijoje. Silpnumas didėja su laiku, kol šuo nustoja vaikščioti. Ligos klinika gali tęstis nuo 6 iki 12 mėnesių, kol šuo tampa visiškai paraližuotu gale. Jeigu liga toliau progresuoja – šuo nustoja valdyti tuštinimąsi, o tuo pačiu atsiranda ir silpnumas priekinėse galūnėse. Ligai progresuojant vystosi kvėpavimo nepakankamumas ir šuo miršta. Paprastai ši fazė nepasiekiama, šeimininkai savo augintinius užmigdo kiek anksčiau.Vienintelė paguoda, jog DM yra neskausminga liga.
DM kaip liga pasaulyje yra žinoma daugiau nei penkiasdešimt metų, ir pirmiausiai oficialiai aprašyta kaip Vokiečių aviganių liga. Būtent dėl šios priežasties dauguma žmonių manė, kad šia liga serga tik Vokiečių aviganiai, nors liga yra gerokai plačiau paplitusi ir liečia kitas veisles.
DM prasideda stuburo smegenyse, krūtininėje dalyje (Thoracic T1-T12 intervale). Jeigu mes pažvelgtume per mikroskopą į stuburo smegenis šuns, kuris neseniai mirė nuo degeneratyvinės mielopatijos, mes pamatysime šviesiojo stuburo smegenų audinio degeneraciją (nykimą). Šiame audinyje pilna nervinių skaidulų, kurios perduoda nervinius impulsus iš pagrindinių galvos smegenų į galūnes ir atgal. Degeneruojantis procesas ne tik sukelia demielinizaciją (tai skaidulų perduodančių informaciją dengiamojo audinio nykimas), bet ir aksonų nykimą (aksonas – tai neuroninės ląstelės atsišakojimas, kuriuo informacija yra perduodama iš neurono kitai ląstelei), taip sukeldamas negrįžtamai nutrauktą galvos smegenų ir galūnių komunikaciją. Degeneratyvinę mielopatiją gana sudėtinga diagnozuoti kliniškai ir paprastai diagnostika vykdoma eliminacijos būdu – atmetant visas kitas galimas diagnozes. Stuburo smegenų sutrikimams ar pažeidimams tirti geriausiai tinka MBR (magnetinių bangų rezonanso tyrimas, MRI angl.) ir mielografija (nugaros smegenų rentgenografinis tyrimas, prieš tai į stuburo kanalą suleidus rentgenokontrastinės medžiagos). Vienintelis būdas visiškai patvirtinti DM diagnozę, tai mikroskopinis stuburo smegenų tyrimas po skrodimo. Šiuo metodu turi būti fiksuojami DM būdingi pakitimai stuburo smegenyse, kurių nebūna prie jokių kitų diagnozių.
Tokiame kontekste būtų labai protinga pakalbėti ir apie stuburo smegenų ligas ar sužeidimus, kurie gali turėti panašius simptomus kaip ir DM. Kitaip nei DM, dauguma šių ligų ar kondicijų gali būti sėkmingai gydomos, todėl svarbu žinoti, ko ieškoti ir kaip bandyti pagelbėti gyvūnui. Vienas dažniausių sutrikimų yra tarpslankstelinių diskų išvaržos. Tarpslanksteliniai diskai yra tarsi saugos pagalvės, apsaugančios slankstelius ir stuburo smegenis, tačiau išsivysčius išvaržai, diskai sukelia spaudimą į stuburo smegenis ir taip gali išsivystyti galūnių nejudrumas, diskoordinacija ar paralyžius. Trumpakojės ir ilgaliemienės veislės nedažnai patiria pasislinkusių diskų sukeliamus stuburo smegenų sutrikimus, tačiau kaip ir kitos galimybės: augliai, cistos, infekcijos ir sužeidimai – tai gali būti nesunkiai diagnozuojama rentgeno ar mielografijos tyrimais, o tuo lengviau nustatoma naudojant kompiuterinę tomogramą ar magnetinių bangų rezonanso tyrimus. Gero neurologo konsultuojami tokie ligoniai gali ne tik sulaukti būklės palengvėjimo bet ir visiško išgijimo.
Genetinių tyrimų interpretavimas

Genetiniai tyrimai gali turėti skirtingas variacijas: +/+ (reiškia švarus), +/-(nešiotojas; gali perduoti veisimo būdu, o sukergus su tokiu pačiu gali gimti sergantys šunys), -/-(paveiktas/sergantis arba turintis tam tikrą genų mutaciją).

Ko tikėtis?

Dažnai būsimi šeimininkai nesupranta kaip iššifruoti tėvų genetiką ir suprasti kokie šuniukai gims.

Jeigu vados mama yra MDR1 +/- (geno nešiotoja), o tėtis MDR1 -/- (paveiktas/sergantis). Žiūrint į lentelę galime matyti, kad  dviem genams susijungus (+/- (Carrier) & -/- (Affected)), gali gimti 50% šuniukų, kurie bus geno dalelės nešiotojų, o 50% paveiktų geno mutacijos.

Lygiai tokia pat situacija jeigu patinas CEA +/- (nešiotojas), o patelė CEA +/+ (švari), tai būsimi šuniukai 50% bus švarūs, 50% bus nešiotojai. Tačiau tikslus atsakymas gali būti tik ištyrus patį šuniuką (genas nekinta ir nesikeičia amžiui kintant), nusunčiant jo DNR į laboratoriją. Gera žinia yra ta, kad kartą gyvenime pateikus DNR mėginį laboratorijai – DNR pavyzdys išsaugomas visam laikui, o tai leidžia taupyti laiką, jei iškyla poreikis atlikti papildomus genetinius tyrimus.

Dažnai sutinkama frazė šuniukų aprašuose – „clear by parantage“ – ką tai reiškia? Kai abudu šuniukų tėvai yra „švarūs“ – nepaveikti mutacijos, šuniukai 100% bus švarūs ir jiems nebūtina atlikti atitinkamos mutacijos genetinio tyrimo.

Eksterjeras

Charakteris