Ne stebuklingas mygtukas, o aiškus sakinys
Klikeris yra nedidelis garsinis žymeklis. Tiek. Jokios technologijos, jokios paslapties - plastikinė dėžutė, kuri spragteli.
Visa jo paskirtis telpa į vieną sakinį, kurį žmogus pasako šuniui labai tiksliai tuo momentu, kai reikia: „Štai šis tavo pasirinkimas buvo vertingas.“
Atkreipkite dėmesį, ko tame sakinyje nėra. Nėra komandos. Nėra paties atlygio. Ir tikrai nėra būdo šunį kontroliuoti. Garsas įgyja prasmę tik santykyje, kuriame šuo jaučiasi pakankamai saugiai, kad tyrinėtų, siūlytų savo elgesį ir suprastų, ką jam atsakė.
Ši skirtis nėra teorinė. Kai klikeris pristatomas kaip triukas, greitai „sutvarkysiantis“ šunį, iš jo lieka tuščias spragtelėjimas. Geras ugdymas nėra mechaninis mygtuko spaudymas - tai aiški, nuosekli ir etiška komunikacija, kurioje įrankis yra pati mažiausia dalis.
Kodėl australų aviganiui aiškumas ypač svarbus
Australų aviganiai pastebi dėsningumus greičiau, nei mums patogu. Jie skaito kūno kalbą, balso pokyčius, aplinką - ir mūsų nuotaiką taip pat.
Toks jautrumas yra dovana. Bet dviprasmiškoje aplinkoje jis apsiverčia. Šuo pradeda spėlioti, ko iš jo norima: siūlo vieną dalyką, tada kitą, stebi veidą, bando dar kartą. O žmogus tuo metu galvoja visai ką kita - kad šuo „puikiai žino, tik nenori“.
Dažniausiai nežino. Tiesiog signalai, kuriuos jis gauna, kaskart šiek tiek skiriasi.
Tikslus žymeklis tą spėliojimą sumažina. Jis padeda iš viso aplink vykstančio triukšmo išskirti vieną konkretų pasirinkimą ir pasakyti: būtent šitas. Nuo to mokymasis tampa suprantamesnis abiem pusėms - ir šuniui, ir žmogui, kuris staiga pastebi, kad turi tiksliau žiūrėti.
Ką klikeris gali pakeisti santykyje
Vertingiausias pokytis nėra komandų skaičius. Tai šuns noras dalyvauti.
Vertingiausias pokytis nėra komandų skaičius. Tai šuns noras dalyvauti.
Kai mokymasis remiasi informacija ir atlygiu, o ne klaidos baime, šuo drąsiau siūlo sprendimus. Jis nebijo pabandyti, nes klaida jam nieko nekainuoja. O žmogus tuo pačiu metu pradeda matyti tai, ko anksčiau nematė: ne tik dalykus, kurie erzina, bet ir dešimtis mažų gerų pasirinkimų, kurie kasdien praeidavo nepastebėti.
Taip atsiranda dialogas. Šuo nebėra stumiamas per situaciją - jis supranta, kas jam padeda joje pasisekti. Jautriam, greitam ir į žmogų orientuotam šuniui tai keičia labai daug.
Ko klikeris nepakeičia
Sąžininga pasakyti ir kitą pusę.
Klikeris nepakeičia saugumo, poilsio, tinkamo krūvio, sveikatos priežiūros ir santykio su žmogumi. Jis neišsprendžia baimės, skausmo ar per didelio susijaudinimo vien todėl, kad buvo panaudotas.
Jei elgesys kyla iš stipraus nerimo ar fizinio diskomforto, svarbiausias klausimas apskritai nėra „kokį signalą duoti“. Klausimas yra kitas: ką šuo šiuo elgesiu mums praneša?
Įrankis vertingas tiek, kiek etiškai ir jautriai jį naudoja žmogus. Todėl mums klikeris nėra kontrolės priemonė. Tai vienas iš būdų kurti aiškumą.
Mokymas, kuriame nereikia būti griežtesniam
Šiuolaikinės veterinarinės elgsenos gairės rekomenduoja atlygiu paremtus metodus. Ne tik todėl, kad jie padeda mokytis - bet ir todėl, kad saugo gyvūno gerovę bei patį ryšį tarp jo ir žmogaus.
Skausmu, baime ar bauginimu paremti metodai veikia greičiau. Tai jų klasta. Matomas elgesys nuslopsta, ir atrodo, kad pavyko. Priežastis lieka.
Tai nereiškia ribų atsisakymo - priešingai, aiškios ribos yra būtinos. Skiriasi tik būdas, kuriuo jos tampa suprantamos. Mūsų tikslas nėra laimėti kovos su šunimi, kurios jis net nepradėjo. Tikslas - užauginti partnerį, kuris pasitiki žmogumi ir žino, kad bendradarbiauti apsimoka.
Mūsų požiūris
„Skraidančiose Ausytėse“ vertiname ne vien rezultatą, bet ir kelią iki jo. Kaip šuo jaučiasi mokydamasis. Kiek žmogus geba jį pastebėti. Ar kasdienybėje dar lieka vietos smalsumui, ar viskas jau virto užduotimis.
Klikeris gali tapti gražia šio dialogo dalimi. Bet tikrasis instrumentas visada yra žmogaus dėmesys - ir jo klikerių parduotuvėje nenusipirksi.
Kvietimas: Jei norite suprasti, ar toks bendravimo būdas tiktų jūsų būsimam ar jau augančiam australui, pradėkime nuo pokalbio apie jūsų kasdienybę ir šuns poreikius.