Pirmiausia išgirsti, ne nutildyti
Antra nakties. Šuniukas inkščia. Po penkių minučių inkštimas virsta lojimu, ir visi namuose nemiega.
Tokiu momentu žmogus nori vieno dalyko - kad garsas liautųsi. Tai visiškai natūralu ir nėra ko dėl to gėdytis.
Bet tas pats garsas gali reikšti labai skirtingus dalykus. Nepasitenkinimą. Nuovargį. Tualeto poreikį. Per didelį susijaudinimą prieš miegą. Baimę. Arba tikrą atsiskyrimo distresą, kuris jau nebėra įpročio klausimas.
Todėl lojimas nėra diagnozė. Tai informacija, kad esamoje situacijoje šuniui kažkas sunku. Klausimas - kas būtent.
Kokia turėtų būti narvo paskirtis
Narvas ar aptvaras gali būti tikrai vertingas. Jis apsaugo šuniuką nuo pavojų, kai negalime žiūrėti, suteikia nuspėjamą vietą miegui ir labai palengvina keliones bei veterinarines procedūras.
Bet visa ši nauda atsiranda su viena sąlyga: erdvė šuniui turi sietis su saugumu.
Narvas neturėtų būti bausmė. Neturėtų būti priemonė izoliuoti „nepatogų“ šunį. Ir tikrai neturėtų būti bandymas jėga išmokyti būti vienam.
Verta įsidėmėti vieną nepatogią tiesą: tylus šuo nebūtinai jaučiasi saugus. Kartais jis tiesiog nustojo tikėti, kad jo signalai bus išgirsti. Iš išorės tai atrodo kaip pergalė.
Protestas ir panika nėra tas pats
Trumpas nepasitenkinimas ribomis atrodo kitaip nei didėjantis distresas - ir šitą skirtumą verta matyti.
Trumpas nepasitenkinimas ribomis atrodo kitaip nei didėjantis distresas - ir šitą skirtumą verta matyti.
Vertinant svarbus visas vaizdas: kūno įtampa, ar šuo geba priimti maistą, ar gali atsikvėpti, atsigulti, atitraukti dėmesį, koks elgesio intensyvumas ir - svarbiausia - ar būsena laikui bėgant lengvėja, ar blogėja.
Šios ribos neįmanoma patikimai nustatyti pagal laikrodį. Universali taisyklė „niekada neatidarykite, kol loja“ gali būti tiesiog žalinga, jei šuniukas panikuoja, jam skauda arba jis turi neatidėliotiną fiziologinį poreikį.
Kita vertus, ir kiekvienas garsas nereiškia nelaimės. Reikalingas kontekstas, ne automatinė reakcija į abi puses.
Kodėl kai kuriems šuniukams sunkiau
Pagalvokime, kas ką tik įvyko iš šuniuko pusės. Jis neteko pažįstamų kvapų, šiltų kūnų šalia ir viso dienos ritmo - per vieną dieną.
Dabar jis mokosi dviejų dalykų vienu metu: kad nauji žmonės grįžta ir kad nauja vieta yra saugi. Jautresniam šuniui tai didelis darbas.
Australų aviganiai dažnai stipriai orientuojasi į žmogų ir labai greitai pastebi aplinkos pokyčius. Tai nereiškia, kad jie negali išmokti ilsėtis atskirai - gali, ir išmoksta. Tai reiškia tik tiek, kad šio gebėjimo nevertėtų laikyti savaime suprantamu jau pirmąją naktį.
Ko siekiame iš tikrųjų
Tikslas nėra šuniukas, kuris bet kokia kaina tyli narve.
Tikslas - šuo, kuris geba jaustis saugiai, pailsėti ir pasitikėti, kad jo pagrindiniai poreikiai bus pastebėti. Tada tyla ateina pati. Ji tampa geros savijautos pasekme, o ne vieninteliu kriterijumi, pagal kurį vertiname naktį.
Verta žiūrėti ir į visą dieną, ne tik į vakarą. Pervargęs, per daug sujaudintas arba per mažai saugumo turėjęs šuniukas naktį išgyvens visai kitaip nei tas, kurio nervų sistema per dieną turėjo progų atsigauti. Dažnai naktinė problema sprendžiama popietę.
Kada reikia papildomos pagalbos
Yra požymių, kurie jau nėra užsispyrimo klausimas.
Jei uždarymo ar atsiskyrimo metu matomas stiprus, pasikartojantis ar didėjantis distresas, bandymas ištrūkti, savęs žalojimo rizika, gausus seilėtekis, panika arba staigus elgesio pokytis - tokiai situacijai reikalingas individualus elgsenos ir, kai tinka, sveikatos įvertinimas.
Kuo anksčiau paprastas prisitaikymo sunkumas atskiriamas nuo rimtesnės problemos, tuo mažiau laiko baimė turi įsitvirtinti. Laukimas čia retai padeda.
Kvietimas: Mūsų šeimos nelieka vienos su pirmųjų naktų klausimais. Padėsime suprasti, ką rodo konkretus šuniukas ir kada verta įtraukti tinkamą specialistą.
Šaltinis: AVSAB Puppy Socialization Position Statement - narvai ir aptvarai turėtų būti siejami su saugiu poilsiu bei žaidimu.